Būkite padrąsinti!

Bendravimas su Viešpačiu yra toks reikalingas dalykas! Labai svarbus! Tiesa ir ta, kad labai trapus. Manau, nesu tokia viena krikščionė, kuri turėjo „duobių“… manosios ilgai tęsės. Vienu momentu buvo tokia gili, kad net nemaniau, jog noriu iš jos išlipt. Susidūriau su tiek daug abejonių: ar verta tikėt? ar tikėjimas ką duoda? ar tikrai teisingas tas tikėjimas? o gal kokia nors kita kryptis yra teisinga? o gal tiesiog gyventi paprastai? ir pan. Dabar yra labai gera, kad mano galvoj yra kitaip, ir dėl to dėkoju Viešpačiui!

Kai turėjau tų minčių antplūdį, vis vien eidavau į bažnyčią, tarnaudavau netgi. Nemaniau, kad kas iš šalies pasakytų, jog mano širdy buvo visai ne tas, ką rodžiau aplinkai (nebent artimi draugai). Po kiek laiko mintys, kurios mane tikrai galėjo pakreipti visai kita linkme, nei iki tol ėjau, pradėjo nykti (Dėl šito turiu būt dėkinga Dievui ir mamai, kuri labai meldėsi už mane. Tačiau ji meldėsi tiesiog, kaip už savo mylimą dukrą, kad ją Dievas palaikytų, bet ne konkrečiai už mano bėdas, ji jų tuomet net nežinojo. Tuo noriu pasakyt, kad palaikymo maldos padarė man labai daug įtakos. Jos visgi išgelbėjo mane nuo tų tikrai stipriai užvaldančių abejonių!). Jų neturėjau, tačiau nemąsčiau ar daryt kokius sprendimus. Tiesiog buvau apatiška. Plaukiau pasroviui. Tiesa, kartais susimąstydavau, kad reikia keist padėtį, tik turėjau tokią problemą. Eidavau, prašydavau kitų, kad melstųsi už mane. Pati pasimeldžiu, tačiau po poros dienų viso to nebelieka. Lyg ir nebūtų buvę jokių maldų. Na man tęsės tai tikrai ilgai… gal 3 metai…

Po truputį buvo daromi žingsniai. Mano pasikeitimuose pasiteisino toks dalykas, kaip išmokti būti pastoviai. Paaiškinsiu. Melstasi buvo daug už mane (kitų žmonių), tačiau man trūko pačios mano pastangų. Reikia išmokti laiką paskirti būtent Dievui. Kaip mes dantis valomės, kaip valgyt nepamirštame, kaip prie PC arba kitų dalykų trokštame prisėst…, taip mums reikia išmokti įdiegt į savo dienotvarkę laiką asmeniniam bendravimui su Dievu. Ir kad tai vyktų KASDIEN.

Taigi. O pačiam juk kovot būna sunku su savim. Dažnai patingi, na, ar kokios kitos priežastys atsiranda. Yra didelė dovana, kai turi draugų, su kuriais gali kartu melstis, kai tas laikas su jais moko būti pastoviu maldoje, ištikimu Viešpačiui. Tripletas (malda tryse) padėjo įšokti į tą ritmą, kai kiekvieną dieną turėtum atiduot laiką Dievui. Ir visas tas suvokimas, kuris atėjo per maldas ir pokalbius su tikinčiais žmonėmis, ir tie maži žingsneliai… viskas… net atitrūkimo laikotarpio ilgumas turėjo įtakos, kad po truputį galiu vėl teigt, jog važiuoju ne atgal, o stumiuosi į priekį.

Maldos kartu, jos padrąsina, ugdo įgūdį melstis ne tik kartu, bet ir vienam, per jas taip pat gauni Dievo žodį, taip pat ir aiškinies jį. Ir gali išsiaiškint ne tik Dievo žodžio neaiškumus, bet ir gyvenimo klausimų atsakymus. Ir manau, tai labai suartina su tais žmonėmis, su kuriais meldiesi.

Mes praktikuojam tokį dalyką, kaip poreikių užrašymą. Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog yra kaip palengvinimo priemonė, nes poreikių būna tiek daug ir užsirašai tam, kad nepamirštum. Vėliau tai tapo priminimas, ne tik maldos metu, tačiau ir kitai dienai, kad pasektum, už ką Dievas atsakė ir už ką turi galimybę Jam kelt šlovę. Iš tikro, tai yra puiki proga ir pačiai suvokt, kad jis nepalieka tavęs ir stebuklai vyksta aplink tave, tiesiog tu jų dažnai nepastebi per savo skubėjimą į visur.

Aš noriu padrąsinti jus: kai ateina pasilpimo metas, nebijokite! Prašykite pagalbos iš kitų, kalbėkitės su tais, kuriais pasitikit, lankykitės bendrose maldose, Biblijos studijose, susitarkit su kuo nors, kad melstųsi su jumis kartu, kad susitikinėtų įvykdyti tą tikslą. Mokykitės po truputį realizuoti pastovią maldą asmeniškai.

Ir žinot! Nepasiduokite mintims, kad Dievui pabodo jūsų nepastovumas, kad Jam prarado reikšmę tavo atsiprašymai, kad maldos ir nusižeminimas (kad ir koks jis bebūtų) Jam tiesiog nebesvarbus. Tai yra labai įkyri velnio apgaulė. Nepasiduokit tam melui. Juk Viešpats taip stengiasi dėl tavęs! Kad tu būtum laimingas, Jis paaukojo tai, ką Jis turi tokį tik vieną. Jis tiek dovanojo pažadų tam, kad jaustum Jo palaikymą. Jis pasakė, kad jei jau žemiškasis tėvas nieko blogo nenorės padaryt savo vaikui, tai kaip gali nemylėt tas, kuris yra tobulas gėris?!

Parodykim pasitikėjimą Juo, kaip dovaną už tuos visus dalykus, kuriuos Jis mums suteikė ar į kuriuos atsakė.

Ugnė