Jurijaus kelionė Dievop

Labai įdomu žiūrėti į savo praeitį ir analizuoti tai, kas buvo, bei lyginti tai su dabartimi. Nuo pat jaunystės aš mėgdavau kelti sudėtingus klausimus ir daug apie juos svarstyti. Kas be ko, tai yra mano kraujyje, nes abu mano tėvai yra filosofai. Tačiau užaugau aš be tėvo, jis metė mano mamą, kai man tebuvo vos keli mėnesiai. Užaugau aš su mama ir seneliais. Mano seneliai iš mamos pusės buvo ateistai. Mano tėvas, kaip sužinojau vėliau, Dievą neigia viešai ir labai aktyviai. Mano mamos tikėjimas buvo pakankamai paviršutiniškas. Kažkada buvusi mokslinio komunizmo dėstytoja, ji mokė mane elgtis su kitais, kaip aš norėčiau, kad elgtųsi su manimi. Mokė mane būti dosnų ir teisingą. Paauglystėje ji išmokė mane maldos „Tėve mūsų“, kuria aš melsdavausi kiekvieną dieną. Kartais mes nueidavome į bažnyčią. Aš netgi žinojau tam tikras Šventojo rašto vietas. Tačiau visa tai buvo labai paviršutiniška. Tai buvo priedas prie mano gyvenimo, kurį aš gyvenau sau. Dievą prisimindavau tik tada, kai man kažko labai reikėdavo.

Taip aš baigiau mokslus, pradėjau dirbi gerą darbą. Atrodė, kad gyvenime viskas gerai. Mamos draugės visos kaip viena mane girdavo. Iš šalies pažiūrėjus, viskas atrodė tvarkingai ir tinkamai. Tačiau matydamas savo gyvenimą, ir kas vyksta pasaulyje, aš aiškiai suvokiau, kad kažkas yra ne taip. Ir ne šiaip sau ne taip, bet kardinaliai ne taip. Visi kalba apie progresą ir žmonijos vystymąsi, tačiau, kaip ir prieš tūkstančius metų, pasaulyje yra neapykanta, karai, skausmas ir kentėjimas. Žmogus tobulina savo aplinką, bet iš esmės niekas nesikečia. Žmonės prigalvojo daug filosofijų, mokslų, teorijų ir visuomeninių santvarkų, tačiau nei viena iš jų nepadaro žmonijos laimingos. Aš jaučiau, kad pasaulyje turėtų būti ne chaosas, bet tvarka. Bet žmonija nuo tos tvarkos yra nutolusi. Tai tik dalis to, apie ką aš mąsčiau, ir kas nedavė man ramybės. Aš ir savo gyvenime mačiau blogus dalykus, tačiau nors ir norėdamas, negalėjau nuo jų pasitraukti. O dažnai ir nenorėdavau.

Vieną dieną aš gavau lankstinuką, kuriame buvo kvietimas ateiti į LKSB (Lietuvos Krikščionių Studentų Bendriją). Vėliau aš užėjau į LKSB tinklalapį, ir kažkur giliai mano galvoje sukosi labai daug minčių apie mane, Dievą, gyvenimo prasmę ir t.t. Tačiau jau tada aš tvirtai nusprendžiau apsilankyti bendrijos susirinkime. Tuo metu turėjau daug reikalų, todėl šią mintį nustūmiau tolyn, bet savo sprendimo neatmečiau. Aš norėjau patikrinti, ar krikščionybė atsakys į visus mano klausimus ir išspręs visas mano problemas, ar tai yra tik dar viena žmonių sugalvota teorija. Man pasidarė įdomu. Aš pradėjau galvoti apie Dievą ir skaityti Bibliją. Taip pat man į galvą atėjo mintis pabendrauti su senais pažįstamai. Vienas iš jų buvo Tarasas, kuris buvo LKSB narys. Kažkada seniai mes daug bendravome ir gerai sutarėme. Mes susitikome, pasikalbėjome ir jis pasakė jog rengia vasaros krikščionišką jaunimo stovyklą. Tai buvo puiki proga susipažinti su krikščionybe. Aš nuvykau į šią stovyklą, ir jau tada Dievas pradėjo veikti mano širdyje. Kelias dienas pabuvęs tikinčiųjų tarpe, aš pajutau ir pamačiau tai, ko ieškojau. Arba bent jau pajutau, kad tame yra kažkas, ko nėra kitur pasaulyje. Grįžęs iš stovyklos, aš pradėjau vaikščioti į bažnyčią. Atėjus naujam LKSB sezonui, aš be jokių abejonių prisistačiau į atidarymo vakarėlį ir pradėjau dalyvauti Biblijos studijose. Aš vis dažniau pradėjau mąstyti apie Dievą, skaityti Šventąjį raštą, bendrauti su tikinčiaisiais. Bažnyčios pastorius taip pat skyrė man laiko, kalbėjo apie atgailą, tikėjimą, apie Jėzų. Mes kartu meldėmės.

Aš pradėjau aiškiai suprasti, kokias nuodėmes darau. Ir nors netikinčiųjų tarpe aš dažnai buvau giriamas, supratau, kad bėgau nuo Dievo. Tada aš ne tik pradėjau nekęsti nuodėmės, bet ir pradėjau mylėti Dievą. Aš pradėjau suprasti Jo įsakymus ir jų svarbą. Aš keliausi iš ryto ir galvodavau apie Dievą; dienos metu aš taip pat dažnai galvodavau apie Jį; einant miegoti, Jis taip pat užimdavo mano mintis. Kažkada tame tarpe, rudens viduryje, aš dalyvavau evangelizacinėse pamaldose, ir kai pamokslininkas pakvietė išeiti į priekį tuos, kurie nori priimti Jėzų arba nėra tikri, kad Jį priėmė, aš ilgai nedvejodamas išėjau į priekį. Gal širdyje jau ir buvau priėmęs Jėzų, tačiau viešai išpažinau tik tada. Tai man labai padėjo. Ėjo laikas. Mano atgaila buvo vis stipresnė ir dažnesnė. Dievas vadavo mane nuo mano nuodėmių. Aš iš karto suvokiau, kad iš pykčio, netyrumo ir tamsos mane gali ištraukti tik Dievas. Aš tam per silpnas. Tik per Jėzų aš galėjau atsistoti į teisumo kelią (Jn 14:6). Aš dažnai jaučiau, kad mano gyvenime vykstantiems pasikeitimams kažkas vadovauja, bet tai nesu aš. Ir tada aš pažiūrėjau į visą tai iš šalies. Pažiūrėjęs į savo praeitį, pamačiau ten tamsą, vedančią į mirtį. Pažiūrėjau į priekį, ir pamačiau ten Dangaus karalystę ir tą teisumą, kurio taip ilgai ieškojau. Tada supratau, kad sugrįžti nebegaliu ir nenoriu, tad nusprendžiau eiti su Jėzumi. Šį tvirtą ir atsakingą sprendimą išpažinau viešai ir priėmiau krikštą. Mano vidinė savijauta pasikeitė iš esmės. Aš gavau atsakymus į savo filosofinius klausimus, į kuriuos niekaip negalėjau atsakyti. Aš pajutau, kad dabar esu teisingame kelyje. Manyje neliko abejonių kurias turėjau seniau. Aš atsisakiau visų savo nuodėmių, kurias man apreiškė Dievas, ir pajutau stiprų norą ne tik kad eiti su Jėzumi siauru keliu, bet BĖGTI tuo keliu visomis jėgomis ir tam atiduoti visą save. Ir aš žinau, kad nesuklupsiu (Pat 4:11-12). O dėkoti už šią privilegiją – tarnauti Viešpačiui ir augti dvasiškai – galiu tik Jam. Šlovė Dievui, kad Jis parodė man savo meilę ir gailestingumą, kad atvėrė man akis ir apreiškė tai, ko ieškojau, kad išgelbėjo mane nuo nuodėmių ir mirties. Tai yra Jo malonė.

Jurijus