Vienas vienišas gyvenimas

Jis, valstietės sūnus, gimė nuošaliam kaimely. Išaugo Jis kitame kaimelyje, kur dirbo dailidės dirbtuvėje iki tol, kol Jam sukako trisdešimt metų. Po to tris metus Jis keliaudavo kaip pamokslininkas. Jis neparašė nei vienos knygos. Jis nebuvo užėmęs nei vienos tarnybinės pareigos. Jis niekada neturėjo šeimos arba asmeninio namo. Jis nesimokė universitete. Jis nei karto nebuvo nuėjęs toliau negu tris šimtus kilometrų nuo tos vietos, kur gimė. Jis nepadarė nieko tokio, ką paprastai daro didieji žmonės. Jis neturėjo jokių raštų, išskyrus Jį patį.
Jam buvo tik trisdešimt trys, kai visuomenė nusisuko nuo Jo. Jo draugai pabėgo. Vienas jų atsižadėjo Jo. Jis buvo atiduotas priešams ir stojo prieš teismą, kuris buvo tik teisingumo parodija. Jis buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų plėšikų. Kai Jis buvo arti mirties, Jo budeliai pasidalino Jo rūbus, vienintelį turtą, kurį Jis turėjo žemėje. Po mirties Jis buvo palaidotas paskolintame karste.
Praėjo devyniolika šimtmečių ir šiandien Jis – pagrindinė žmonių giminės figūra. Niekas – jokios kariuomenės, kada nors ėjusios į žygį, jokios flotilijos, kurios kada nors leidosi į kelionę, jokie parlamentai, kurie kada nors posėdžiavo, jokie kada nors valdę karaliai – kartu paimti – neturėjo tokios įtakos žmogaus gyvenimui šioje žemėje, kaip šis vienas vienišas gyvenimas.