Vieno neregio istorija

vieno neregio istorija_834  vieno neregio istorija_834

Vieno neregio istorija

Morkaus 10: 46-52

“46 Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. 47 Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ 48 Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ 49 Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. 50 Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. 51 Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ 52 Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.”

(Luko 18:43  “Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.”)

(Mk 8, 14–21) Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“.
Jie pradėjo kalbėtis, kad neturį duonos.
Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“
Jie atsakė: „Dvylika“.
„O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų pintinių likučių?“
Jie atsakė: „Septynias“.
Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

Mato 15:16-17 16 Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.17 Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:

18 Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane,

kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.

Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,

Akliesiems- regėjimo,

Siuntė vaduoti prislėgtųjų

19ir skelbti Viešpaties malonės metų.

Fariziejai – Kristaus laikų religinė partija, kurios nariai iš savęs ir iš kitų reikalavo smulkmeniško klusnumo Mozės Įstatymui ir jo tradiciniams aiškinimams (Mk 7,1-23). Kitaip negu sadukiejai, jie tikėjo angelų buvimu ir mirusiųjų prisikėlimu (Apd 23,7-8). Iš jų – daug Rašto aiškintojų ir Įstatymo mokytojų. Prieš atsivertimą ir apašt. Paulius buvo uolus fariziejus (Apd 23,6; Fil 3,5). Jėzus smerkė fariziejų pasipūtimą ir negailestingumą, o tie vis labiau jo nekentė.

Sinagoga: 1. kurios nors vietovės žydų bendruomenė (Jn 9,22; Apd 9,2; Apr 2,9); 2. pastatas, kuriame toji bendruomenė šabo dieną renkasi skaityti Biblijos ir melstis. Aukos būdavo atnašaujamos tik Jeruzalės šventykloje, bet ne sinagogose.

Sinagogą tvarkė vyresnysis (Mk 5,35-36; Apd 13,15; 18,8 ir kt.), jam padėdavo patarnautojas (Lk 4,20); 3. kartais literatūroje – apskritai izraelitų religinė bendrija kaip priešprieša NT bendrijai – Kristaus Bažnyčiai.

Šabas – žydų savaitės septintoji diena (mūsų šeštadienis), kurią nedirbamas joks darbas. Smulkmeniškos taisyklės griežtai nustato, ką draudžiama tą dieną daryti.

Mato 15:12-14

12 Tuomet priėję mokiniai pranešė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino išgirdę tuos žodžius?“ 13 Jis atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. 14 Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“.

Evangelijos skaitinio komentaras. Kun. Paolo Curtaz

Vakar Evangelijoje skaitėme apie fariziejų, kuris norėjo išmėginti Jėzaus širdies kietumą. Tikriausiai kažkas iš mūsų absoliučiai nuoširdžiai galvojo, kad jis tikrai negali būti priskirtas prie tų, kurie nuolat nori patikrinti Dievą. Puiku! Tačiau reikia nepamesti iš akių antrojo pavojaus, kuris grėsė mokiniams: tai – nesupratimas.

Jėzus kalbėjo jiems apie raugą, kurio reikia saugotis. Turėjo omenyje fariziejų laikyseną, kuri lengvai gali įsivyrauti ir pirmojoje bendruomenėje (argi?) ir Erodo nuostatą, kuriam Jėzus – priešininkas, o Dievas – konkurentas. O jie, apaštalai, neįtikėtinai paikai ima diskutuoti apie savo priešpiečius.

Jėzaus aprašytas pavojus tyko visai netoliese. (Ne šiaip sau apaštalai nenutyli, bet perteikia šį epizodą Evangelijoje.) Nuolat tyko grėsmė apsiriboti siauru mąstymu, nebeturėti nei kvapo, nei sparnų aukštesniam skrydžiui. Kartais mūsų bendruomenėse smulkios ir visiškai menkos problemos taip sureikšminamos, kad nebematyti išties didelių ir gremėzdiškų, uždaromas mažosios kaimenės gardas, bijantis susidurti su išoriniu pasauliu.

Prašykime Viešpaties išlaisvinti mus iš nesupratimo, neleisti sutelkti dėmesį vien į save. Jis kviečia giliau suprasti tai, kas vyksta su mumis ir su istorija, tad prašykime sukrėsti mus ir pažadinti mūsų bendruomenes, kai jos praranda savo įtaigumą ir pranašystės galią.

Prašai mūsų saugotis fariziejų raugo, kuris galėtų užkrėsti mūsų bendruomenes ir skatinti perdėtai domėtis išoriniais dalykais, bei Erodo raugo, kuris prie Evangelijos skelbiamos laisvės prideda politinius apskaičiavimus; o mes per daug dažnai esame susirūpinę materialiniais dalykais.